„Iš Leliūnų, Gargždų, nuo Žagarės, – / Mes – pirmoji karta nuo žagrės. (…) / Mumyse nuolat stojasi piestu / Pusė kaimo ir pusė miesto“.
Algimantas Baltakis (g. 1930 m. vasario 15 d. Leliūnuose, Utenos apskritis - 2022 m. kovo 13 d., Vilnius) – Lietuvos poetas, literatūros kritikas, redaktorius, vertėjas. Gimė daugiavaikėje, septynių vaikų šeimoje. Tėvas vargoninkas, šaulių vadas, mama dirbo maisto fabrike. Vaikystę praleido Leliūnuose, 1933–1937 m. Strazdiškyje (Anykščių r.). Senelis iš mamos pusės Antanas Zaranka buvo Leliūnų zakristijonas, caro laikais daraktoriavo, o po 1904 metų spaudos grąžinimo įsisteigus lietuviškai mokyklai Leliūnuose jis buvo pirmasis mokytojas. Ten ir būsimasis poetas pradėjo eiti į pirmą skyrių.
1937 m. Algimantas Baltakis su tėvais persikėlė gyventi į Kauną. Karui baigiantis šeima atsidūrė Kelmės dvare.
1949 m. aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“.
1952–1956 m. žurnalo „Tarybinė moteris“ literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius. 1956–1990 m. (su dvejų metų pertrauka) žurnalo „Pergalė“ redakcijoje: 1956–1957 m. Kritikos skyriaus vedėjas, 1957–1959 m. Prozos ir poezijos skyriaus vedėjas, 1959–1964 m. atsakingasis sekretorius, 1964–1976 m. vyriausiasis redaktorius, 1978–1985 m. vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1985–1990 m. vėl vyriausiasis redaktorius. Nuo 1990 m. žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos narys. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1955 m.
Kūrinius pradėjo spausdinti 1952 m. Ankstyvieji eilėraščiai lyriniai, grindžiami liaudies dainos, romanso stilizacija; juose žymus ideologizavimas. Vėlesnėje kūryboje vyrauja buitinio tipo eilėraščiai, šnekamosios kalbos intonacijos. Rinkinyje „Strazdiškio elegijos“ poetizuojama tėviškės kaimo aplinka, žmonės, pirmieji vaiko įspūdžiai. Rinkinyje „Vienuolynas“ vyrauja nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio refleksijos. Daug jo eilėraščių tapo dainomis.
Išleido literatūros kritikos knygų. Išvertė Aleksandro Bloko, Roberto Roždestvenskio, Jevgenijaus Jevtušenkos, Ojaro Vaciečio ir kt. poezijos. Jo eilėraščių rinkinių išleista latvių ir rusų kalbomis.
„Gimiau Leliūnuose, špitolėje, priešais gyveno senelis Antanas Zaranka, buvęs daraktorius. Tame pat name – parapijos salė. Daugelį dalykų esu aprašęs savo poezijos knygose. Žinau, kritikai ne kartą pastebėjo, kad mano biografija, mano charakteris atsispindi knygose. Nieko čia nepadarysi – tai mano ir stiprybė, ir silpnybė. Nori abstrahuotis, bet esi priklausomas nuo savo patirties, emocijų. Poema Ariadnės siūlas, kurią rašydamas iš tiesų buvau nusibraižęs tikslų Leliūnų planą, knyga Strazdiškio elegijos – ištisai padiktuotos tėviškės nostalgijos. Apie tėviškę nuolat rašau. Dabar labiausiai didžiuojuosi knyga apie Leliūnus – Mes iš Leliūnų parapijos. Ją parengti pasiūlė sūnus, nuvežęs į vieną leliūniškių susitikimą. Jam ten viskas pasirodė taip įdomu – vietos, žmonės. Sako – tiek metų redaktoriavai, imk ir parenk knygą. Aš neapdairiai ir pasisiūliau, net neįsivaizduodamas, koks milžiniškas darbas laukia. Juk ir pinigų reikėjo rasti, visa leidyba pasirūpinti, o ką jau kalbėti apie tai, kiek laiko ir pastangų reikėjo įdėti tikslinant įvairius archyvinius duomenis, ieškant pageltusiose nuotraukose išlikusių žmonių vardų… Bet dabar, kai ši knyga jau ant mano stalo, tikrai galiu pasakyti, kad gal ja labiausiai ir didžiuojuosi iš visų, kurias esu parašęs. O gal tai ir tam tikra duoklė tėviškei…" Algimantas Baltakis
Šaltiniai: https://lt.wikipedia.org/wiki/Algimantas_Baltakis