Vytautas Augustinas  (1912 m. liepos 25 d. Leliūnai, Utenos apskritis – 1999 m. spalio 22 d. Vilnius). Augo garsaus siuvėjo Petro Augustino ir Marijonos Zarankaitės devynių vaikų šeimoje. Vaikystėje ganė kiaules, o paūgėjęs, tėvo pamokytas, siuvo. Be galo mėgo piešti, jau šešerių septynerių metų savo piešiniais puošė gimtuosius namus, o vėliau keletą eksponavo Utenos žemės ūkio parodoje. Svajojo tapti dailininku, tačiau turėdamas keturių gimnazijos klasių išsilavinimą negalėjo mokytis meno mokykloje. Su fotografija susipažino dar gyvendamas Leliūnuose, kur brolio iš Kauno atvežtu fotoaparatu darydavo gyventojams pasų nuotraukas.
1929 m. persikėlė į Kauną, dirbo Lietuvos banko pasiuntiniu, laborantu firmoje „Viskas fotografijai“, baigė keturias gimnazijos klases. Vėliau – policijos fotografas. 1933 m. su kitais įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą; 1933-1940 m. nuolatinis šios sąjungos rengtų parodų Kaune ir Vilniuje dalyvis. 1937 m. jo nuotraukos demonstruotos tarptautinėje Paryžiaus parodoje.
Nuo 1936 m. aktyviai bendradarbiavo žurnaluose „Policija“, „Jaunoji karta“, „Trimitas“, „Židinys“, „Pajūris“, lietuviškomis nuotraukomis aprūpindavo užsienio žurnalistus. Dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, kooperatyvų sąjungoje „Spaudos fondas“.

Skaityti daugiau...

„Iš Leliūnų, Gargždų, nuo Žagarės, – / Mes – pirmoji karta nuo žagrės. (…) / Mumyse nuolat stojasi piestu / Pusė kaimo ir pusė miesto“.

Algimantas Baltakis (g. 1930 m. vasario 15 d. Leliūnuose, Utenos apskritis) – Lietuvos poetas, literatūros kritikas, redaktorius, vertėjas. Gimė daugiavaikėje, septynių vaikų šeimoje. Tėvas vargoninkas, šaulių vadas, mama dirbo maisto fabrike. Vaikystę praleido Leliūnuose, 1933–1937 m. Strazdiškyje (Anykščių r.). Senelis iš mamos pusės Antanas Zaranka buvo Leliūnų zakristijonas, caro laikais daraktoriavo, o po 1904 metų spaudos grąžinimo įsisteigus lietuviškai mokyklai Leliūnuose jis buvo pirmasis mokytojas.  Ten ir būsimasis poetas pradėjo eiti į pirmą skyrių.

1937 m. Algimantas Baltakis su tėvais persikėlė gyventi į Kauną. Karui baigiantis šeima atsidūrė Kelmės dvare.

1949 m. aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“.

Skaityti daugiau...

Bulota Julius http://www.plienosparnai.lt/ nuotraukaJulius Bulota (917 07 04 Gulalių k., Leliūnų vis., Utenos aps. -?). Lietuvos aviacijos jaun. leitenantas.  1932 baigė Utenos gimnazijos 4 klases. 1935-37 dirbo braižytoju Artilerijos dirbtuvėse Kaune. 1935 Nidos sklandymo mokykloje įgijo tarptautinį sklandytojo „C" piloto laipsnį. 1937 baigęs Aukštesniąją technikos mokyklą pašauktas į karinę tarnybą. 1938 09 27 baigęs Karo mokyklą (XIII asp. laid.) ats. jaun. leitenanto laipsniu paleistas į aviacijos specialybės karininkų atsargą. Tais pat metais įstojo į VDU Statybos fakultetą. 1939 studijavo aeronautiką Vokietijos aukštojoje technikos mokykloje Berlyne. 1939 09 01 prasidėjus II Pasauliniam karui studijas tęsė Vilniaus universitete. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą dirbo Kauno m. savivaldybės Technikos skyriuje. Vokiečių okupacijos metu dirbo šiame skyriuje techniku-darbų vykdytoju. 1943 12 29 baigęs universitetą įgijo hidrotechnikos inžinieriaus diplomą. 1944 pasitraukė į Vokietiją.

Skaityti daugiau...

Bulota Stasys http://www.plienosparnai.lt/ nuotraukaStasys Bulota (1913 01 11 Gulalių k., Leliūnų vls., Utenos aps -1982) Karo lakūnas. Aviacijos leitenantas. 1934 baigė Utenos gimnaziją. 1934 11 20 pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 1938 05 12 baigęs Karo mokyklą (XIX laid.) aviacijos jaun. leitenanto laipsniu paskirtas į karo aviacijos 4 eskadrilę. 1940 05 25 suteiktas leitenanto laipsnis. 1940 iki rudens tarnavo Zokniuose, po to Lietuvos tautinės eskadrilės Ukmergėje Pivonijos aerodromo komendantas ir kuopos vadas. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą tarnavo karo lakūnu 3 eskadrilėje. 1940 10 04 likviduojant Lietuvos kariuomenę paskirtas į RA 29 ŠTK atsk. aviaeskadrilę. 1941 kovą pasitraukė į Vokietiją, bet rudenį grįžo į Lietuvą. 1942-43 mokėsi Šiaulių prekybos institute. Iki 1947 mokytojavo Papilėje ir Plungėje. Baigė Vilniaus universiteto Ekonomokos fakultetą, dirbo Melioracijos treste vyr. buhalteriu. 1982 01 09 mirė Vilniuje, palaidotas Rokantiškių kapinėse.

Šaltiniai: „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953” II tomas.  http://www.plienosparnai.lt/

Juozas Karosas (1890 m. liepos 16 d. Spraguičio k., Anykščių r. – 1981 m. birželio 6 d. Vilniuje) – kompozitorius, vargonininkas, dirigentas ir pedagogas. Būsimasis muzikas pasaulį išvydo „pačiame Aukštaitijos viduryje“ Spraguičio vienkiemyje. Spraguičiai priklausė Anykščių valsčiui, bet vos už poros kilometrų – Leliūnų miestelis. „Tad esu daugiau leliūniškis“ – savo atsiminimuose rašo J. Karosas

Pirmieji būsimo kompozitoriaus mokytojai buvo tėvas ir miestelio vargonininkas Kazimieras Treinys, pastebėjęs berniuko palinkimą į garsų pasaulį. Leliūnų bažnyčioje iki šiol išlikę restauruoti vargonai, kuriais J. Karosas vargonuodavo praėjusio amžiaus pradžioje. 
Tėvas Jurgis Karosas buvo išprusęs, apsiskaitęs žmogus. Lietuviškų leidinių gaudavo iš knygnešių, kurie keliaudavo pro Leliūnus ar Uteną. Savarankiškai išmokęs grojo smuiku, armonika. Būdamas dešimties, Juozukas pradėjo lankyti Utenos pagrindinę mokyklą. 1903 m. pažintis su Juozu Gruodžiu Utenoje buvo susitikimas, pradedančiam muzikui padėjęs apsispręsti savo troškimuose ir išugdę norą pasirinkti profesionalaus muziko kelią. Jauno J. Gruodžio grojimas paliko įspūdį ir kėlė susižavėjimą ne vienam jį mačiusiam. „Tada man ir į galvą neatėjo, kad šis gražus jaunuolis, kuriuo visi taip žavisi, taps mano kelrode žvaigžde į nežinomą, paslaptingą muzikos pasaulį“, – vėliau atsiminimuose rašė J. Karosas. Pažintis su J. Gruodžiu tęsėsi Leliūnuose, kur J. Gruodis buvo apsigyvenęs pas savo tėvą, jis jaunajam kolegai davė pirmas pamokas, išaiškino, kas yra variacijos, sonata. Jaunasis kūrėjas pirmą kartą išgirdo Šumano, Bacho, Grigo kūrinius.1912–1913 su kompozitoriumi J. Gruodžiu vargonininkavo ir vadovavo chorams Kuktiškėse, o 1913–1915 m. – Alantoje. 

Skaityti daugiau...

Vincas Kaulinis-Miškinis. Gimė 1912 m. Sankt Peterburge. Su tėvais grįžo gyventi į Utenos apskrities Biliūnų kaimą. 1937 m. baigė policijos mokyklą, buvo policijos vachmistras, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus rajono policijos viršininku. Partizanauti pradėjo 1944 m. Nuo 1946 m. rugpjūčio 25 d. – Liūto rinktinės vadas, nuo 1947 m. gegužės mėn. – Vytauto apygardos vadas. Padėjo daug pastangų kurdamas organizacines apygardos struktūras, vadovaudamas rinktinių veiklai. Žuvo 1949 m. kovo 24d. Leliūnų valsčiaus Nolėnų kaime su septyniais bendražygiais kaudamasis su okupantais.
1952 m. V. Kaulinis partizanų vadovybės buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (po mirties). 1997 m. jam pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). LR Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu V.Kauliniui suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).

Šaltiniai: http://www.istorikas.lt/partizaninis-karas-lietuvoje-1944%e2%88%921953-m/vytauto-apygarda-vadai/#ixzz3lpo473F5

 

Miliunas JuozapasDailininkas Juozapas Miliūnas (1933 m. rugpjūčio 11 d. – 2016 m. gegužės 9 d.)

Juozapas Miliūnas gimė 1933 m. rugpjūčio 11 d. Utenos apskrities Leliūnų valsč., Vereikių kaime. Šeimoje augo šeši vaikai. Mokėsi Leliūnų septynmetėje, vėliau Utenos vidurinėje mokykloje. Nuo 1957 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) tapybos fakultete. Jį baigė 1963 m. Iš pradžių ketverius metus dirbo Vilniaus kuro aparatūros gamykloje dailininku. Nuo 1968 m. perėjo dirbti į Vilniaus keturmetę vaikų dailės mokyklą (dabar J. Vienožinskio dailės mokykla). Čia ir dirbo visą gyvenimą: mokytojavo, ilgus metus buvo šios mokyklos direktorius, o išėjęs į pensiją mokė dailės privačiai. Dailininkų sąjungos narys nuo 1967 m. Vilniaus menininkų „Plekšnės“ klubo narys nuo 1993 m. J. Miliūnas - peizažinės tapybos meistras. 

Su žmona Kristina užaugino du vaikus – Ritą ir Kristijoną. Mirė Vilniuje 2016 m. Palaidotas Leliūnų kapinėse.

Skaityti daugiau...

Juozas Strolia (1897 m. sausio 11 d. Velykūnų k., Leliūnų valsč., Utenos apskr. – 1969 m. vasario 15 d. Čikagoje, IL), smuikininkas, pedagogas, chorvedys, istorikas, kompozitorius.
Vaikystėje išmokęs smuikuoti, mokė ir kitus, giedojo Leliūnų bažnyčios chore. Jo iniciatyva susibūręs bažnytinis choras dainavo lietuviškas patriotines dainas, dalyvavo klojimų vakaruose ir gegužinėse. J. Strolia savanoriu dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose. 1921–1924 smuikuoti mokėsi Kauno muzikos mokykloje, griežė Karių klubo kvintete. 1924–1929 smuiko studijas tęsė Klaipėdos muzikos mokykloje – konservatorijoje pas E. Leichnerį, su savo mokytoju griežė mokyklos simfoniniame orkestre, pas S. Šimkų ir J. Žilevičių mokėsi kompozicijos. 1927 susibūrusiam mokyklos vyrų chorui harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kurias spausdino žurnale „Muzikos atžalos". Su J. Žilevičium rinko liaudies dainas – surinko per 1400 tekstų ir melodijų. Pirmuoju smuiku griežė styginių kvartete. Vedė dainininkę Žentą Grubaitę (1902–1951), su kuria kartu koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. J. Strolia vertė iš italų, vokiečių ir rusų kalbų klasikinių operų ir romansų tekstus.

Skaityti daugiau...

Joomla templates by a4joomla