- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs žmonės
- Peržiūros: 3332
Vytautas Augustinas (1912 m. liepos 25 d. Leliūnai, Utenos apskritis – 1999 m. spalio 22 d. Vilnius). Augo garsaus siuvėjo Petro Augustino ir Marijonos Zarankaitės devynių vaikų šeimoje. Vaikystėje ganė kiaules, o paūgėjęs, tėvo pamokytas, siuvo. Be galo mėgo piešti, jau šešerių septynerių metų savo piešiniais puošė gimtuosius namus, o vėliau keletą eksponavo Utenos žemės ūkio parodoje. Svajojo tapti dailininku, tačiau turėdamas keturių gimnazijos klasių išsilavinimą negalėjo mokytis meno mokykloje. Su fotografija susipažino dar gyvendamas Leliūnuose, kur brolio iš Kauno atvežtu fotoaparatu darydavo gyventojams pasų nuotraukas.
1929 m. persikėlė į Kauną, dirbo Lietuvos banko pasiuntiniu, laborantu firmoje „Viskas fotografijai“, baigė keturias gimnazijos klases. Vėliau – policijos fotografas. 1933 m. su kitais įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą; 1933-1940 m. nuolatinis šios sąjungos rengtų parodų Kaune ir Vilniuje dalyvis. 1937 m. jo nuotraukos demonstruotos tarptautinėje Paryžiaus parodoje.
Nuo 1936 m. aktyviai bendradarbiavo žurnaluose „Policija“, „Jaunoji karta“, „Trimitas“, „Židinys“, „Pajūris“, lietuviškomis nuotraukomis aprūpindavo užsienio žurnalistus. Dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, kooperatyvų sąjungoje „Spaudos fondas“.
1939 m. spalio 27-29 d. jis kartu su Vilniaus rinktine dalyvavo žygyje į senąją Lietuvos sostinę, fotografavo trispalvės vėliavos iškėlimą Pilies bokšte, Šv. Mišias Aušros vartų koplyčioje, Lietuvos kariuomenės sutikimą ir paradą Katedros aikštėje.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs žmonės
- Peržiūros: 2902
„Iš Leliūnų, Gargždų, nuo Žagarės, – / Mes – pirmoji karta nuo žagrės. (…) / Mumyse nuolat stojasi piestu / Pusė kaimo ir pusė miesto“.
Algimantas Baltakis (g. 1930 m. vasario 15 d. Leliūnuose, Utenos apskritis - 2022 m. kovo 13 d., Vilnius) – Lietuvos poetas, literatūros kritikas, redaktorius, vertėjas. Gimė daugiavaikėje, septynių vaikų šeimoje. Tėvas vargoninkas, šaulių vadas, mama dirbo maisto fabrike. Vaikystę praleido Leliūnuose, 1933–1937 m. Strazdiškyje (Anykščių r.). Senelis iš mamos pusės Antanas Zaranka buvo Leliūnų zakristijonas, caro laikais daraktoriavo, o po 1904 metų spaudos grąžinimo įsisteigus lietuviškai mokyklai Leliūnuose jis buvo pirmasis mokytojas. Ten ir būsimasis poetas pradėjo eiti į pirmą skyrių.
1937 m. Algimantas Baltakis su tėvais persikėlė gyventi į Kauną. Karui baigiantis šeima atsidūrė Kelmės dvare.
1949 m. aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs žmonės
- Peržiūros: 2618
Julius Bulota (917 07 04 Galalių k., Leliūnų vis., Utenos aps. -?). Lietuvos aviacijos jaun. leitenantas. 1932 baigė Utenos gimnazijos 4 klases. 1935-37 dirbo braižytoju Artilerijos dirbtuvėse Kaune. 1935 Nidos sklandymo mokykloje įgijo tarptautinį sklandytojo „C" piloto laipsnį. 1937 baigęs Aukštesniąją technikos mokyklą pašauktas į karinę tarnybą. 1938 09 27 baigęs Karo mokyklą (XIII asp. laid.) ats. jaun. leitenanto laipsniu paleistas į aviacijos specialybės karininkų atsargą. Tais pat metais įstojo į VDU Statybos fakultetą. 1939 studijavo aeronautiką Vokietijos aukštojoje technikos mokykloje Berlyne. 1939 09 01 prasidėjus II Pasauliniam karui studijas tęsė Vilniaus universitete. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą dirbo Kauno m. savivaldybės Technikos skyriuje. Vokiečių okupacijos metu dirbo šiame skyriuje techniku-darbų vykdytoju. 1943 12 29 baigęs universitetą įgijo hidrotechnikos inžinieriaus diplomą. 1944 pasitraukė į Vokietiją.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs žmonės
- Peržiūros: 2781
Stasys Bulota (1913 01 11 Gulalių k., Leliūnų vls., Utenos aps -1982) Karo lakūnas. Aviacijos leitenantas. 1934 baigė Utenos gimnaziją. 1934 11 20 pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 1938 05 12 baigęs Karo mokyklą (XIX laid.) aviacijos jaun. leitenanto laipsniu paskirtas į karo aviacijos 4 eskadrilę. 1940 05 25 suteiktas leitenanto laipsnis. 1940 iki rudens tarnavo Zokniuose, po to Lietuvos tautinės eskadrilės Ukmergėje Pivonijos aerodromo komendantas ir kuopos vadas. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą tarnavo karo lakūnu 3 eskadrilėje. 1940 10 04 likviduojant Lietuvos kariuomenę paskirtas į RA 29 ŠTK atsk. aviaeskadrilę. 1941 kovą pasitraukė į Vokietiją, bet rudenį grįžo į Lietuvą. 1942-43 mokėsi Šiaulių prekybos institute. Iki 1947 mokytojavo Papilėje ir Plungėje. Baigė Vilniaus universiteto Ekonomokos fakultetą, dirbo Melioracijos treste vyr. buhalteriu. 1982 01 09 mirė Vilniuje, palaidotas Rokantiškių kapinėse.
Šaltiniai: „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953” II tomas. http://www.plienosparnai.lt/
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs žmonės
- Peržiūros: 3077
Juozas Karosas (1890 m. liepos 16 d. Spraguičio k., Anykščių r. – 1981 m. birželio 6 d. Vilniuje) – kompozitorius, vargonininkas, dirigentas ir pedagogas. Būsimasis muzikas pasaulį išvydo „pačiame Aukštaitijos viduryje“ Spraguičio vienkiemyje. Spraguičiai priklausė Anykščių valsčiui, bet vos už poros kilometrų – Leliūnų miestelis. „Tad esu daugiau leliūniškis“ – savo atsiminimuose rašo J. Karosas
Pirmieji būsimo kompozitoriaus mokytojai buvo tėvas ir miestelio vargonininkas Kazimieras Treinys, pastebėjęs berniuko palinkimą į garsų pasaulį. Leliūnų bažnyčioje iki šiol išlikę restauruoti vargonai, kuriais J. Karosas vargonuodavo praėjusio amžiaus pradžioje.
Tėvas Jurgis Karosas buvo išprusęs, apsiskaitęs žmogus. Lietuviškų leidinių gaudavo iš knygnešių, kurie keliaudavo pro Leliūnus ar Uteną. Savarankiškai išmokęs grojo smuiku, armonika. Būdamas dešimties, Juozukas pradėjo lankyti Utenos pagrindinę mokyklą. 1903 m. pažintis su Juozu Gruodžiu Utenoje buvo susitikimas, pradedančiam muzikui padėjęs apsispręsti savo troškimuose ir išugdę norą pasirinkti profesionalaus muziko kelią. Jauno J. Gruodžio grojimas paliko įspūdį ir kėlė susižavėjimą ne vienam jį mačiusiam. „Tada man ir į galvą neatėjo, kad šis gražus jaunuolis, kuriuo visi taip žavisi, taps mano kelrode žvaigžde į nežinomą, paslaptingą muzikos pasaulį“, – vėliau atsiminimuose rašė J. Karosas. Pažintis su J. Gruodžiu tęsėsi Leliūnuose, kur J. Gruodis buvo apsigyvenęs pas savo tėvą, jis jaunajam kolegai davė pirmas pamokas, išaiškino, kas yra variacijos, sonata. Jaunasis kūrėjas pirmą kartą išgirdo Šumano, Bacho, Grigo kūrinius.1912–1913 su kompozitoriumi J. Gruodžiu vargonininkavo ir vadovavo chorams Kuktiškėse, o 1913–1915 m. – Alantoje.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs žmonės
- Peržiūros: 2955
Vincas Kaulinis-Miškinis. Gimė 1912 m. Sankt Peterburge. Su tėvais grįžo gyventi į Utenos apskrities Biliūnų kaimą. 1937 m. baigė policijos mokyklą, buvo policijos vachmistras, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus rajono policijos viršininku. Partizanauti pradėjo 1944 m. Nuo 1946 m. rugpjūčio 25 d. – Liūto rinktinės vadas, nuo 1947 m. gegužės mėn. – Vytauto apygardos vadas. Padėjo daug pastangų kurdamas organizacines apygardos struktūras, vadovaudamas rinktinių veiklai. Žuvo 1949 m. kovo 24d. Leliūnų valsčiaus Nolėnų kaime su septyniais bendražygiais kaudamasis su okupantais.
1952 m. V. Kaulinis partizanų vadovybės buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (po mirties). 1997 m. jam pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). LR Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu V.Kauliniui suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs žmonės
- Peržiūros: 3183
Dailininkas Juozapas Miliūnas (1933 m. rugpjūčio 11 d. – 2016 m. gegužės 9 d.)
Juozapas Miliūnas gimė 1933 m. rugpjūčio 11 d. Utenos apskrities Leliūnų valsč., Vereikių kaime. Šeimoje augo šeši vaikai. Mokėsi Leliūnų septynmetėje, vėliau Utenos vidurinėje mokykloje. Nuo 1957 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) tapybos fakultete. Jį baigė 1963 m. Iš pradžių ketverius metus dirbo Vilniaus kuro aparatūros gamykloje dailininku. Nuo 1968 m. perėjo dirbti į Vilniaus keturmetę vaikų dailės mokyklą (dabar J. Vienožinskio dailės mokykla). Čia ir dirbo visą gyvenimą: mokytojavo, ilgus metus buvo šios mokyklos direktorius, o išėjęs į pensiją mokė dailės privačiai. Dailininkų sąjungos narys nuo 1967 m. Vilniaus menininkų „Plekšnės“ klubo narys nuo 1993 m. J. Miliūnas - peizažinės tapybos meistras.
Su žmona Kristina užaugino du vaikus – Ritą ir Kristijoną. Mirė Vilniuje 2016 m. Palaidotas Leliūnų kapinėse.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs žmonės
- Peržiūros: 3124
Juozas Strolia (1897 m. sausio 11 d. Velykūnų k., Leliūnų valsč., Utenos apskr. – 1969 m. vasario 15 d. Čikagoje, IL), smuikininkas, pedagogas, chorvedys, istorikas, kompozitorius.
Vaikystėje išmokęs smuikuoti, mokė ir kitus, giedojo Leliūnų bažnyčios chore. Jo iniciatyva susibūręs bažnytinis choras dainavo lietuviškas patriotines dainas, dalyvavo klojimų vakaruose ir gegužinėse. J. Strolia savanoriu dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose. 1921–1924 smuikuoti mokėsi Kauno muzikos mokykloje, griežė Karių klubo kvintete. 1924–1929 smuiko studijas tęsė Klaipėdos muzikos mokykloje – konservatorijoje pas E. Leichnerį, su savo mokytoju griežė mokyklos simfoniniame orkestre, pas S. Šimkų ir J. Žilevičių mokėsi kompozicijos. 1927 susibūrusiam mokyklos vyrų chorui harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kurias spausdino žurnale „Muzikos atžalos". Su J. Žilevičium rinko liaudies dainas – surinko per 1400 tekstų ir melodijų. Pirmuoju smuiku griežė styginių kvartete. Vedė dainininkę Žentą Grubaitę (1902–1951), su kuria kartu koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. J. Strolia vertė iš italų, vokiečių ir rusų kalbų klasikinių operų ir romansų tekstus.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs žmonės
- Peržiūros: 210
Jonas Kazimieras Vilčinskis (1806 02 06 Jasonys - 1885 03 02 Vilnius) - iškili XIX a. Lietuvos kultūros asmenybė, gydytojas, leidėjas, kolekcininkas, kultūros veikėjas, vieno iš Lietuvos archeologijos pradininkų Pranciškaus Vilčinskio brolis gimė Jasonių dvare, kurį buvo įsigijęs jo senelis – buvęs rotmistras A. Vilčinskis. Jonas Kazimieras Vilčinskis palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
1824–1827 m. studijavo fiziką, matematiką ir mediciną Vilniaus universitete, 1829–1831 tobulinosi Paryžiuje. 1831–1835 m. dirbo gydytoju Varšuvoje, vėliau – Vilniuje. 1842 baigė Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją. Kolekcionavo meno kūrinius, rašė dailės ir kultūros klausimais, užsiėmė leidyba. Geriausiai žinomas kaip ,,Vilniaus albumas“ leidėjas. Šią albumų seriją jis leido nuo 1846 m. Tai didžiausia ir žinomiausia XIX a. Lietuvos grafikos kolekcija ir vienas svarbiausių Lietuvos istorijos ir kultūros ikonografinių šaltinių. Vilniaus albumas – reikšmingiausias 19 a. lietuvių grafikos paminklas. Jį sudaro daugiau kaip 350 litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių, sukurtų žymiausių to laikotarpio prancūzų meistrų pagal I. Chruckio, K. Rusecko, K. Ripinskio, A. V. Žameto ir Lietuvos kitų dailininkų kūrinius (tarp jų – ir paties J. K. Vilčinskio), juose įamžinti Vilniaus architektūros, vaizduojamosios dailės paminklai, žymūs žmonės.
Jonas Kazimieras Vilčinskis kolekcionavo senovinius daiktus ir meno kūrinius. Jo iniciatyva 1843 m. restauruota Šv. Hiacinto (Jackaus) koplyčia Poguliankoje.
- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs žmonės
- Peržiūros: 212
Pranciškus Vilčinskis (1796–1859) - archeologas, kraštotyrininkas, vienas pirmųjų Lietuvos archeologinių paminklų tyrinėtojų. Pranciškus Vilčinskis gimė Jasonių dvare, Spausdino straipsnius rusų spaudoje. Išlikęs 1844 m. rankraštis, kuriame dėstomi samprotavimai apie lietuvių kalbą, remiantis A.Strazdo ir kitų poezijos pavyzdžiais.
Utenos krašte Pranciškus Vilčinskis tyrinėjo Narkūnų, Pakalnių, Šeimyniškių, Vitkūnų, Sungailiškio piliakalnius, Užpalių, Kustų, Šeimyniškių pilkapius, o taip pat Ukmergės piliakalnį, Baltarusijos teritorijoje esančius pilkapius šalia dvaro sodybos Ralovščiznoje, pilkapį šalia Doržės kaimo, pilkapius Ušaičio vietovėje. Dalis tyrinėjimų metu surinktų archeologinių radinių saugomi šiandien didžiausiame Rusijos muziejuje Ermitaže.
XIX a. I pusėje Pranciškus Vilčinskis, Dionizas Poška, Eustachijus Tiškevičius su bendražygiais Teodoru Narbutu, Adomu Honorijumi Kirkoru, Konstantinu Tiškevičiumi buvo ryškiausi archeologijos mokslo formavimosi kolekcionieriškojo etapo atstovai Lietuvoje. 1847 m. Pranciškus Vilčinskis tapo Archeologijos ir numizmatikos draugijos, įkurtos Sankt Peterburge (vėliau pavadintos Imperatoriškąja archeologijos draugija, Imperatoriškąja rusų archeologijos draugija, Rusų archeologijos draugija), nariu bendradarbiu, vėliau – nariu-korespondentu. Tiesiogiai prisidėjo prie šios draugijos muziejaus kūrimo, perduodamas dalį savo surinktų akmeninių kirvukų rinkinio. 1869 m. publikuotame muziejaus eksponatų sąraše tarp archeologinių radinių iš dabartinės Lietuvos nurodomi ir kiti Pranciškaus Vilčinskio surasti artefaktai iš Užpalių piliakalnio, strėlės antgalis iš Narkūnų piliakalnio, kasinėjimų Vilniaus krašte metu aptikti radiniai.
