Juozas Karosas (1890 m. liepos 16 d. Spraguičio k., Anykščių r. – 1981 m. birželio 6 d. Vilniuje) – kompozitorius, vargonininkas, dirigentas ir pedagogas. Būsimasis muzikas pasaulį išvydo „pačiame Aukštaitijos viduryje“ Spraguičio vienkiemyje. Spraguičiai priklausė Anykščių valsčiui, bet vos už poros kilometrų – Leliūnų miestelis. „Tad esu daugiau leliūniškis“ – savo atsiminimuose rašo J. Karosas

Pirmieji būsimo kompozitoriaus mokytojai buvo tėvas ir miestelio vargonininkas Kazimieras Treinys, pastebėjęs berniuko palinkimą į garsų pasaulį. Leliūnų bažnyčioje iki šiol išlikę restauruoti vargonai, kuriais J. Karosas vargonuodavo praėjusio amžiaus pradžioje. 
Tėvas Jurgis Karosas buvo išprusęs, apsiskaitęs žmogus. Lietuviškų leidinių gaudavo iš knygnešių, kurie keliaudavo pro Leliūnus ar Uteną. Savarankiškai išmokęs grojo smuiku, armonika. Būdamas dešimties, Juozukas pradėjo lankyti Utenos pagrindinę mokyklą. 1903 m. pažintis su Juozu Gruodžiu Utenoje buvo susitikimas, pradedančiam muzikui padėjęs apsispręsti savo troškimuose ir išugdę norą pasirinkti profesionalaus muziko kelią. Jauno J. Gruodžio grojimas paliko įspūdį ir kėlė susižavėjimą ne vienam jį mačiusiam. „Tada man ir į galvą neatėjo, kad šis gražus jaunuolis, kuriuo visi taip žavisi, taps mano kelrode žvaigžde į nežinomą, paslaptingą muzikos pasaulį“, – vėliau atsiminimuose rašė J. Karosas. Pažintis su J. Gruodžiu tęsėsi Leliūnuose, kur J. Gruodis buvo apsigyvenęs pas savo tėvą, jis jaunajam kolegai davė pirmas pamokas, išaiškino, kas yra variacijos, sonata. Jaunasis kūrėjas pirmą kartą išgirdo Šumano, Bacho, Grigo kūrinius.1912–1913 su kompozitoriumi J. Gruodžiu vargonininkavo ir vadovavo chorams Kuktiškėse, o 1913–1915 m. – Alantoje. 

1915 m. išvyko į Maskvą ir įstojo į J. Slavianskio vadovaujamą chorą. Su šiuo kolektyvu visą sezoną gastroliavo po įvairius Rusijos miestus. Paskui penkerius metus vargonininkavo, dirbo mokytoju, koncertmeisteriu ir chorų vadovu Jarceve. Iš čia nuvykdavo į Smolenską pas pianistą J. Engelį mokytis skambinti fortepijonu.

1921–1927 m. Rygos konservatorijoje studijavo vargonavimą (prof. P. Juozaus (Jozuus) klasė), kompoziciją (prof. J. Vytuolio (Vitols) klasė) ir dirigavimą (P. Juozaus ir E. Kuperio klasės). Studijuodamas dėstė muziką ir dainavimą Rygos lietuvių gimnazijoje, vadovavo lietuvių ir latvių chorams, rengė koncertus Rygoje ir kitur. Ypač kūrybiškai dirbo su Rygos lietuvių jaunimo mišriuoju choru „Šviesa“ (1921–1930 m.). Choras turėjo parengęs didelį lietuviškų kūrinių repertuarą ir nemažai koncertavo, dalyvavo Latvijos dainų šventėse, 1923 ir 1927 m. koncertavo Kaune.

Sugrįžęs į Lietuvą, nuo 1930 m. dėstė muziką ir vadovavo chorams Kauno „Saulės“ gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, dirbo E. Laumenskienės liaudies konservatorijoje, vadovavo „Dainos“ chorui (1931–1936 m.) ir dirigavo Kauno radiofono simfoniniam orkestrui. Dalyvavo Filharmonijos draugijos veikloje, nemažai rašė „Muzikos baruose“, „Muzikoje ir teatre“ ir kitur. 1937–1939 m. ir 1945–1956 m. – Klaipėdos muzikos mokyklos, 1939–1945 m. – Šiaulių muzikos mokyklos direktorius, choro dirigavimo ir kitų disciplinų dėstytojas bei chorų vadovas. 1946–1956 m. vadovavo Klaipėdos mokytojų instituto studentų mišriajam chorui, dėstė muziką fakultatyviniuose būreliuose. Kurį laiką vadovavo muzikos mokyklos moksleivių chorui ir dirigavo „“„“v j0 simfoniniam orkestrui, rengė koncertus, organizavo dainų šventes ir buvo jų vyr. dirigentas.

Nuo 1956 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos choro dirigavimo ir kitų muzikos disciplinų vyr. dėstytojas, docentas (1965 m.) ir profesorius (1977 m.). Taip pat 1956–1964 m. dėstė muzikos teorijos disciplinas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, o 1957–1961 m. buvo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos katedros choro dirigavimo dėstytojas. Buvo Kauno, Klaipėdos, Vilniaus miestų ir daugelio rajonų dainų švenčių dirigentas, respublikinių dainų švenčių konsultantas ir vyr. dirigentas (1950, 1955, 1975 m.). Lietuvos miestuose ir miesteliuose surengė daug savo kūrybos autorinių koncertų, buvo chorų apžiūrų bei konkursų žiuri pirmininkas arba narys.

Parašė muzikos vadovėlį „Garsų keliais“ (1937 m.), atsiminimų knygą „Nueitas kelias“ (1976 m.), daug muzikinių straipsnių, chorų koncertų recenzijų ir mokslo darbų. Sukūrė dainų chorams, solistams ir vaikams, stambių vokalinių ir instrumentinių kūrinių. Harmonizavo lietuvių liaudies dainų, parašė muzikos fortepijonui ir kitiems instrumentams bei ansambliams. Jo harmonizuota lietuvių liaudies daina „Augo kieme klevelis“ skambėjo 1978 m. 5-ojoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje Toronte.

Buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, ne kartą rinktas ir į valdybą. 1954 m. kompozitoriui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, o 1960 m. – liaudies artisto garbės vardas, 1972 m. apdovanotas Lietuvos valstybine premija. Kompozitoriaus vardu pavadinta Klaipėdos 1-oji vaikų muzikos mokykla. Išaugino sūnų Algirdą bei dvi dukteris: Rimą ir Jūratę – abi pianistės ir pedagogės.

Joomla templates by a4joomla