Ar žinojote, kad...

* pirmoji Romos katalikų bažnyčia Leliūnuose pastatyta 1698 m. Ji buvo medinė. O Leliūnai tuo metu priklausė Vyžuonų parapijai.

* Leliūnų bažnyčią beneficija (apdovanojimas teise į žemę) aprūpino dvarininkai Butleriai. 1785 m. bažnyčiai dovanotas valakas (apie 20 ha) žemės, vadinamos Starkiškiu, kuriame 1788 m. Leliūnų dvaro savininkas Juozas Pomarnackas (kituose šaltiniuose minima dvarininko Butlerio pavardė) vietoje supuvusiosios pastatė antrąją medinę 12x28 m² ploto bažnyčią. Bažnyčia kryžiaus formos, iš lauko pusės apkalta lentomis. Jos pagrindinis altorius buvęs skirtas bažnyčios globėjui – Šv. Juozapui su Kūdikėliu Jėzumi. Bokštelyje kabojęs signatūrinis (su autoriaus parašu ir šventinimo ženklais) varpelis. Šventoriuje buvo ir medinė varpinė, kurioje kabėjo trys varpai. Šalia jos – kitas medinis pastatas, skirtas daiktams susidėti.

* 1793 m. įsteigta parapija. Įdomumo dėlei paminėsime, kad 1865 metais parapijai priklausė 3 402 parapijiečiai (1 677 vyrai ir 1725 moterys). Ligi 1906 m. Leliūnų parapija buvo didesnė. Mat, po šios datos kai kurie parapijos kaimai buvo prijungti prie naujai kuriamos Pakalnių parapijos.

* 1867 m. leista pakeisti supuvusius antrosios bažnyčios sienojus. Pastatytos dvi koplyčios. Kai ir antroji medinė bažnyčia sutrešo, klebonas kun. Antanas Masaitis (1868–1892–1938) ryžosi senosios vietoje statyti naują, bet jau nebe medinę, o mūrinę bažnyčią. 1901 07 16 pašventino kertinį būsimosios bažnyčios akmenį ir pamatus. Kadangi bažnyčia buvo statoma senosios vietoje, tai šv. Mišios aukotos minėtame šventoriaus mediniame pastate.

Manto Golubevo nuotraukos (2020 m.)

* 1908 m. bažnyčia išdažyta. Dekoravo Varšuvos dailininkai Stakovski ir Novakovski.

* Svarbu paminėti, kad dabartinė Leliūnų bažnyčia istoristinė, kryžminio plano (37,5 × 21,5 m), sienų aukštis – 15 m, su penkiasiene apside (bažnyčios dalis už altoriaus), dviem zakristijomis, dvibokštė. Bokšto su kryžiais aukštis – 51 m. Vidus 3 navų (erdvę į navas suskirsto keturkampiai pilioriai). Turi 3 ąžuolinius altorius. Didžiosios durys ąžuolinės, kitos – pušinės, langų rėmai geležiniai. Meniška neogotikinė bažnyčios sakykla papuošta Kristaus ir keturių evangelistų skulptūromis.

Pagrindinis bažnyčios akcentas – du masyvūs kvadratiniai bokštai. Jie – keturių tarpsnių su keturšlaitėmis smailėmis ir kryžiais. Tarp bokštų įterptas trikampis frontonas, kurį skaido trys tarpiniai frontonai su septyniomis nišomis iš šonų. Virš frontono iškeltas laiptuotas bokštelis su kryžiumi. Pagrindinis fasadas šiek tiek ištrauktas į priekį, kampuose laiptuoti kontraforsai, užbaigti bokšteliais su smailėmis ir kryžiais. Pagrindinis smailiaarkis portalas šiek tiek įgilintas su apvadu. Jam iš šonų fasadą puošia ilgi smailėjančių arkų su masverku langai. Virš portalo kyla du suporinti arkiniai langai. Fasadų viršūs ties karnizais papuošti arkatūrų, t. y. mažų arkelių pavidalo, ornamentu. Smailiaarkiai bažnyčios langai paryškina gotikai būdingą kilimo į viršų įspūdį.

* Šventoriaus tvora sumūryta iš akmenų ir plytų bei geležinių grotelių. Šventoriaus kampe stovi plytų mūro koplyčia, kuri ilgą laiką buvo naudojama kaip ūkinis pastatas, o nuo 2021 m. vasaros – parodų vieta.

* Bažnyčios interjere taip pat vyrauja neogotika. Leliūnų šv. Juozapo bažnyčios Didysis altorius gotikinio stiliaus, tabernakulis iš juodojo ąžuolo.

Centrinis paveikslas – šv. Juozapas su kūdikėliu Jėzumi ant rankų.Virš jo – šv. Arkangelo Mykolo paveikslas. Šonuose – šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus statulos, 8 angelų statulėlės. Mensa mūrinė, pridengta medine plokšte. Prie mensos kabo gipsinis paveikslas „Paskutinė vakarienė“.

** Dabartinis altorius padarytas kun. Alfredo PUŠKO (Leliūnų parapijoje tarnavo 2008–2017) rūpesčiu ir parapijos tikinčiųjų aukų lėšomis. Konsekruotas 2017 05 28 Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanojo OFM. Darbus atliko Algimantas Vaitonis.

**Altorius kairėje – gotikinis. Centre – Švč. Mergelės Marijos Lurdo statula. Šonuose – šv. Elžbietos ir šv. Barboros statulos. Viršuje – Švč. Jėzaus širdies statula.

** Altorius dešinėje – gotikinis. Centre – Jėzaus su erškėčiu vainiku statula. Šonuose – šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo Kostkos statulos. Viršuje – šv. Antano statula.

* Virš nartekso (ažūrine pertvara atitvertas centrinės navos galas, priebažnytis) iškeltas vargonų choras. 1913 m. bažnyčia įsigijo tuometinio Karaliaučiaus garsiose Brunono Goebelio dirbtuvėse pagamintus 21 registro vargonus. Tai – vieni pirmųjų pneumatinių (veikia suspaustu oru) vargonų Lietuvoje. Registrų įvairovė leidžia išgauti fleitos, obojaus, trombono, daugelio kitų instrumentų skleidžiamų garsų spalvas. Šis garsų spalvingumas tarsi atliepia „Šlovinimo psalmės“ kvietimą: „Šlovinkite Jį ragų gaudesiu, šlovinkite Jį arfa ir lyra! Šlovinkite Jį būgnelio žvangučiais ir šokiu, šlovinkite Jį stygomis ir trimitais!“.

Vargonai restauruoti 2011–2012 bei 2023 m. Griežykla įrengta vargonų centre, iškelta į vargonų priekį, tad vargonininkas sėdi atsigręžęs į altorių.

* Išskirtiniai vargonai atvaizduoti Leliūnų herbe. Leliūnų herbas – žaliame lauke ant auksinio stulpo uždėtas raudonas skydas su sidabriniais vargonais. Herbo etalono autorė – dailininkė Vida Navikienė. Taigi, vargonai Leliūnų miestelio herbe pavaizduoti neatsitiktinai. Šiuo metu Leliūnų šv. Juozapo bažnyčioje esantys vargonai laikomi bene geriausiais iš senųjų instrumentų Lietuvoje.

* Savo prisiminimuose, užrašytuose 1970-aisiais metais, dirigentas, muzikos pedagogas, vargonininkas Juozas Karosas rašė: „Smailiabokštę Leliūnų bažnyčią prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatė klebonas Antanas Masaitis visų parapijiečių pagalba. Mūsų tėvas buvo šios bažnyčios maršalka, tad ir man ne kartą teko važiuoti į talką, vežioti nuo lyginamosios kalvos žemes, o vėliau akmenis, raudonas plytas ir kitas statybines medžiagas. Mūrijo garsūs mūrininkai, altorius drožinėjo dar garsesni meistrai, vargonus pastatė solidi Karaliaučiaus firma. Juos 1911 m. išbandė Juozas Gruodis, kurio tėvai tada gyveno Leliūnuose. Tada ir užsimezgė lemtingoji mūsų pažintis. Už šios bažnyčios statybą klebonas Antanas Masaitis gavo kanauninko vardą, o aš per jos vargonus bei pažintį su Juozu Gruodžiu išėjau į platų muzikos kelią. <...> Kiek šaunių vargonininkų lietė šių vargonų klavišus. Tai ir Juozas Gruodis, ir Targonskis, ir Kazimieras Treinys, ir Juozas Gutauskas, broliai Pranas ir Bronius Sližiai ir kt.“

Vargonininku dirbo smuikininkas, pedagogas, chorvedys, istorikas, kompozitorius Juozas Strolia.

* Stanislovas Šakėnas (2024-ieji – dešimtmetis nuo „tikros miestelio legendos“ išėjimo Amžinybėn; 2025-ieji – šimtosios jo gimimo metinės) šių vargonų skleidžiamais garsais net 60 metų nuoširdžiai maldai telkė parapijiečius ir jų svečius, dabar – Žydrūna Čižienė.

Įdomumo dėlei pami-nėtina, kad kabėjo trys varpai. Vienas jų – vyskupo M. Paliulionio auka (500 rb.). 1931 m. žaibas trenkė į bažnyčios bokštą. Medinės dalys sudegė, todėl varpai nukrito. Du sudužo, o mažesnysis liko. Klebono Jono Gudonio rūpesčiu 1940 m. varpai perlieti (darbai kainavo 3 000 rb.), tačiau karo metu okupantai vieną varpą išsivežė patrankoms lieti.

* Ypač gerbtinas ir minėtinas šios Leliūnų bažnyčios statytojas klebonas Antanas Masaitis, čia atkeltas 1899 m. kovo mėnesį. Taip padaryta, ko gero, dėl tam tikrų šio kunigo organizacinių sugebėjimų, nes jo Leliūnuose laukė sudėtinga užduotis – pastatyti mūrinę bažnyčią, pasirūpinti ir kitų parapijos pastatų statyba. Jis įkūrė lietuvišką knygyną, Blaivybės draugijos skyrių. Kunigas Antanas Masaitis mirė 1938 m. vasario 23 d. Palaidotas bažnyčios šventoriuje. Jo pareigas labai trumpam perėmė vikaras Paulius Jatulis-Jatulevičius (1912–1934–1995). Jam išvykus mokytis į Romą, Leliūnuose jį pakeitė Jonas Gudonis. Šis kunigas po penkerių metų perkeltas į Vyžuonas.

* 1943 m. Leliūnų parapijos klebonu paskiriamas Antanas Mažeika (nuo 1943 iki 1944 m.). Po nepilnų metų, 1944-aisiais, jį pakeitė klebonas Antanas Baltrukėnas (tarnavo iki 1947 m.). Nuo 1947 iki 1954 m. Leliūnų parapijoje sielovada rūpinosi kunigas Vladas Varanavičius, atkeltas iš Onuškio. Mirė ir palaidotas Leliūnų kapinėse. Po septynerių kunigavimo Leliūnuose metų – Antanas Ogintas (nuo 1956 iki 1983 m.).

* 1956–1983 m. parapijoje dirbo sovietų 1946–1953 m. kalintas kun. Petras Senulis (1909–1937–1982), atkeltas iš Zarasų. Po mirties palaidotas bažnyčios šventoriuje.

* Nuo 1983 m. Leliūnų parapiją aptarnavo kun. Petras Adomonis, kuris čia atvažiuodavo iš Skiemonių parapijos, nes nuolatinio klebono tada Leliūnuose nebuvo. Tik po septynerių metų, 1990-aisiais, į parapiją atvyko jaunas kunigas Henrikas Bernatovičius. Po metų Leliūnų parapiją aptarnavo irgi iš Skiemonių parapijos atvaži-nėjantis kunigas Eugenijus Staleronka.

* Kunigas Kostas Balsys į Leliūnų parapiją atvyko 1992 m. gegužės 22 d. Jam tarnaujant šioje parapijoje, 1995 m. liepos 2 d. Leliūnų parapiją aplankė Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas. Kun. K. Balsys (Pakalnių bažnyčios statytojas) Leliūnų parapijoje išbuvo iki 2005 m. Po kun. K. Balsio Leliūnuose kunigavo Stasys Zubavičius (nuo 2005 iki 2008 m.).

* Itin daug darbų per devynerius tarnystės metus (2008-2017 m.) atliko kun. Alfredas Puško: įrengė šiuolaikinę įgarsinimo sistemą, apšvietimą bažnyčios viduje. Bendradarbiaudamas su seniūnija, pasirūpino modernia aplinka priešais bažnyčią, renovavo kleboniją, sutvarkė klebonijos aplinką ir kt. Laukdamas Vargonų šimtmečio, juos iš esmės suremontavo. Per kun. A. Puško klebonavimo laiką pakeisti bažnyčios langai, nudažytas stogas, aptvarkytas fasadas, apmūrytas vienas begriūvantis bažnyčios bokštas. Suburtas jaunimo choras.

2012 m. birželio 23 d. Šv. Petro ir Pauliaus atlaidų išvakarėse sušvito bažnyčios bokštai. Apšvietus bažnyčios fasadą, kun. A. Puško iniciatyva bažnyčioje pradėti rengti Dvasinės atgaivos vakarai. Tradicija tapo kviesti koncertuoti žymius atlikėjus.

Kun. A. Puško iniciatyva Parapijos namuose (Kauno 27, Leliūnai) įrengta Religinio meno ir tautodailės nuolatinė ekspozicija, kurią daugiau nei dešimtmetį kuruoja Ana Šakalinienė.

* Nuo 2017 iki 2020 m. parapijoje darbavosi kun. Stasys Tamulionis; šiuo metu – kun. teol. lic. Andrius Šukys.