Išlikę Leliūnų dvaro rūmai (XVII a. pr.) yra miestelio šiauriniame pakraštyje, Topolių g. 27 (Koordinatės:55.478985°N 25.387572°E (ž.)). Yra išlikę pavienių seno parko medžių, du tvenkiniai. Rūmų pastatas vieno aukšto, su rūsine dalimi, stačiakampio plano, rekonstruotas. Patalpos išdėstytos abiejose koridoriaus pusėse. Cokolinė pastato dalis sumūryta iš akmenų su skaldytų akmenų užpildu. Pirmas aukštas iš raudonų plytų. Kolūkių laikais dvare buvo įkurta Leliūnų kolūkio kontora, o šiuo metu dvaras priklauso privačiam savininkui. 1991 12 23 Leliūnų dvaro rūmų pastatas buvo įrašytas į architektūros paminklų sąrašą.

Leliūnų dvaras minimas XVII a. pradžioje. XVII a. priklausė Pomarneckiams, vėliau – Arcimavičiams. 1788 m. dvarininkas Juozas Pomarneckis pastatydino antrą medinę 12x28 m² ploto Leliūnų bažnyčią Šv.Juozapo garbei. 1793 m. įsteigta parapija, 1795 m. bažnyčiai dovanotas valakas žemės, vadinamos Starkiškiu. 1794 m. pradėtos rašyti metrikų knygos. Dvare, be gyvenamo namo, buvo koplyčia, klojimas, trys daržinės, svirnas, bravoras. Dvarui priklausė aštuonios Leliūnų kaimo šeimos.

Yra išlikęs 1775 m. balandžio 3 d. Vilkmergės pavieto Leliūnų dvaro inventorius, pagal kurį kiekvienas dvaro valstietis už pusvalakį žemės ėjo lažą po 3 dienas savaitėje, atlikdavo 6 didžiąsias prievartas (,,gvoltus“), ėjo sargybas, moterys dvare skalbdavo, sodindavo, ravėdavo daržus, kirpdavo avis, pririnkdavo ponams po 2 kapas grybų, po gorčių uogų, riešutų ir t. t. Jeigu kuris iš tų valstiečių daugiau kaip pusę sodybinio valako norėtų dirbti, tada dėl priimtinės žemės turėdavo pranešti dvarui ir mokėti pagal susitarimą. 

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, dvaro žemės buvo išdalintos nepriklausomybės kovų savanoriams ir dvaro kumečiams. Sovietmečiu čia buvo įsikūręs kolūkis.

Šaltiniai:

Utenos krašto enciklopedija
https://lt.wikipedia.org/wiki/Leli%C5%ABn%C5%B3_dvaras